Ar tikrai taikomės kur reikia?
Metai vos prasidėjo, bet daugeliui įmonių šventinis laikotarpis jau atrodo kaip seniai pamirštas epizodas. Sausį užsibrėžiami tikslai – geriau planuoti, efektyvinti procesus, pagaliau remtis duomenimis – dažnai išgaruoja vos rutina įgauna pagreitį.
Praėjo 6 savaitės (kai rašomas šis straipsnis), o pažadai sau jau tirpsta rutinoje.
Gamyboje tai ypač ryšku: planų daug, problemų dar daugiau, o aiškumo, nuo ko pradėti, – mažiau nei norėtųsi, nes "gaisrai" niekur nedingo, o analizei reikia resursų ir laiko.
Ir visgi yra vienas esminis klausimas, kurį vis labiau vertėtų kelti metų pradžioje:
Ar tikrai matome gamybą taip, kaip ji vyksta?
„Mes ir taip viską matome“ – įsitikinimas, kuris kasmet kainuoja įmonėms brangiai.
Dažniausia priežastis, kodėl gamybos monitoringo naudojimas atidedamas, skamba taip:
„Ir dabar viską matom pakankamai gerai, todėl būtinybės nėra.“
Tai suprantama – žmogaus akis pagauna momentą, vadovas mato cechą, operatoriai nuolat šalia įrangos. Tačiau gebėjimas matyti momentą nėra tas pats, kas gebėjimas vertinti visumą.
Lean filosofija ragina būti gemboje, bet net ir ten:
- žmogus nefiksuoja visų trumpų prastovų ir proceso nuokrypių,
- vertinimas subjektyvus,
- emocijos ir įpročiai uždeda „filtrus“,
- ilgalaikiai procesų dėsningumai plika akimi nematomi.
Todėl kol vadovas mano, kad „viskas aišku“, realybė dažnai yra visai kitokia.
Ir tai tampa skausmingai akivaizdu vos įmonė pradeda naudoti Lean2S – realaus laiko gamybos monitoringo sistemą. Pirmos reakcijos visada praktiškai tokios pačios:
- „O kodėl čia tiek prastovų?“
- „Šitas įrenginys tikrai taip lėtai dirba?“
- „Žinom, kad čia yra problema, bet nežinojom, kad ji tokia didelė.“
Tuomet prasideda tikrieji pokyčiai – greiti, konkretūs ir dupdantys rezultatų, nes pagaliau remiamasi faktu, o ne įsitikinimu.
Neišnaudotų galimybių kaina: realus pavyzdys iš gamybos
Konkretus pavyzdys – investicijos, paremtos vertinimu, o ne realiais duomenimis.
Įmonė planuoja plėtrą, kuriami nauji produktai, skaičiuojama apimtis ir apkrovimas, kuris vertinamas pagal anksčiau gamintus kiekius, ir verčia manyti, kad reikalingos papildomos staklės, nes esamų našumo nepakaks. Tačiau pradėjus stebėti procesą su Lean2S monitoringo sistema paaiškėjo kitas vaizdas:
- įrenginys naudojamas 40–50% laiko,
- daug prastovų, kurios anksčiau nebuvo matomos ir įvertintos,
- realus našumas gerokai mažesnis už teorinį, o procesas nepastovus.
Visgi antrosios staklės įsigytos. Rezultatas:
· senosios staklės dirba taip pat neefektyviai,
· antros staklės apkrautos tik 30-40%.
· pinigai investuoti, efektyvumo nėra.
Būtų gerai jeigu tai tik laikina situacija, tikrai intensyviai dirbama su užsakymais ir numatytas apkrovimas, tačiau TOC (Apribojimų teorija) principas pirmiausia sako - pilnai išnaudoti apribojimą.
Galima paprastai paaiškinti ir tokią įrenginio įsigijimo sprendimo logiką - pilnai išnaudoti apribojimą yra nepatogu: reikia koreguoti procesus, šalinti prastovas, įdėti pastangų. O įrenginį nupirkti – labai paprasta.
Deja pilnai išnaudoti apribojimą, tvarkyti procesą ir šalinti neefektyvias vietas spaudžiant link rezultato su tuo ką turi - yra skausminga, nepatogu, reikia įdėti darbo. Tam vėlgi pasitarnauja Lean2S monitoringo sistema - atliekant pokyčius iškart matai ar tai duoda rezultatą, ar visgi reikia veikti kitaip.
Štai kodėl sprendimas „atidėti monitoringą vėlesniam laikui“ įmonėms kasmet kainuoja:
- neįvertintas prastovas,
- neatrastus butelio kakliukus,
- prarastą efektyvumą,
- praleistas galimybes padidinti gamybos pajėgumą be papildomų išlaidų.
- neteisingas investicijas,
Lean2S: kai pokytis matomas
Lean2S gamybos monitoringo sistema sukurta taip, kad gamyba būtų matoma be filtrų – minutė po minutės. Ji pateikia:
- realaus laiko įrangos darbą ir prastovas,
- tikslų OEE ir Availability,
- prastovų priežasčių analizę,
- butelio kakliuko identifikavimą,
- operatoriaus darbo matomumą,
- viso proceso pulsą be žmogiškojo interpretavimo.
Tada kiekvienas pokytis – ar tai būtų darbo organizavimo pakeitimas, ar tikslinga priežasties šalinimo intervencija, ar susitarimų nesilaikymas – matomas iš karto.
Tai motyvuoja žmones ir padeda priimti aiškius, duomenimis pagrįstus sprendimus.
Išvada: monitoringo atidėliojimas yra brangiausia klaida
Praėjo vos (jau net) šešios šių metų savaitės.
Puikus laikas paklausti savęs:
- Ar priimu sprendimus pagal tikrus duomenis, ar pagal tai, kas atrodo teisinga?
- Ar tikrai matau visą gamybos proceso vaizdą?
- Ar nebūčiau jau dabar išvengęs nereikalingų investicijų, jei procesas būtų stebimas realiu laiku?
Monitoringo atidėliojimas atrodo nekaltas, tačiau jis tyliai ir nuolat kainuoja brangiai – prarastus procentus, kuriais neauga efektyvumas, ir tūkstančius, kurie išleidžiami ne ten, kur reikia.